VARPAI VIS DAR SKAMBA
„Bažnyčios varpų amžinas skambesys“ Bažnyčios varpų garsas jau šimtmečius yra Vakarų kultūros dalis, primindamas apie gilesnius, dvasinius gyvenimo aspektus. Nuo laiko žymėjimo iki kvietimo susijungti su dieviškumu, bažnyčios varpai skamba toliau, amžinai seni ir amžinai nauji.
Praėjusiais metais turėjau didžiulę garbę ir palaimą gyventi šalia savo vyskupijos katedros. Ši didinga balto baroko bažnyčia yra gerai žinoma turistų lankoma vieta, kurią dabar vadiname savo parapija.
Kiekvieną vakarą, ketvirtą valandą iki šešių, katedros varpų garsas skamba per miestą, aidėdamas bažnyčios varpams ant kito kalno. Sekmadieniais, prieš kiekvienas šv. Mišias, t. y. 8, 10, 12, 15 ir 18 valandą, bažnyčios varpų skambėjimas užpildo orą apie dešimt minučių. Aš prabundu girdėdamas varpus, einu į mišias juos girdėdamas, užbaigiu dieną ir pasitinku vakaro ramybę su jais. Bet kodėl mes vis dar turime bažnyčios varpus 2023 metais?
Vakarų istorija persmelkta bažnyčios varpų skambesio. Nuo šv. Benedikto, per Dante, Chestertoną iki šv. Teresės iš Lisjė, varpų skambėjimas žymi ir užbaigia žemišką gyvenimą tiek žymiausių, tiek paprasčiausių žmonių. Tai labai senas ir labai specifinis garsas, kurio nereikėtų painioti su eismo triukšmu, statybų ar sirenų garsais – skambėjimas, kuris perskverbia fizinę realybę, siekdamas tą mūsų dalį, kuri ieško metafizikos. Mes, Dievo tauta, nesvarbu, ar esame arčiau, ar toliau nuo Jo, girdėjome šį garsą nuo civilizacijos aušros, savo jauniausiais metais klausėmės lopšinės, giedamos Mūsų Motinos Bažnyčios. Praėjus tūkstančiams metų, galbūt jau ir mums patiems esant vyresniems, šis garsas giliai įaugęs į mus ir aktyviai kviečia mintis apie aukštesnius dalykus, nepaisant mūsų ankstyvos vaikystės užmaršties ir karališkų rūbų, kuriuos mūsų Motina kadaise nešiojo savo šlovės dienomis. Tai peržengia laiką ir tęsiasi per istoriją kaip jutiminė raudona gija. Amžinai sena ir amžinai nauja, kaip sakytų šv. Augustinas.
Bažnyčios varpai žymi ir kasdienį laiką. Gyvename pasaulyje, kuriame laiko pojūtis dažnai prarandamas dėl didelio greičio, išblukindamas dienų, savaičių, metų ribas. Mūsų miestelyje bažnyčios varpai skamba kiekvieną savaitės dieną prieš šeštą vakaro. Kita diena, kitas varpo skambesys. Niekada nesustoja, niekada ne per vėlai ar per anksti, kaip Dievo įstatymas, kuris buvo prieš pasaulio sukūrimą. Dar labiau – Viešpaties dieną. Ankstyvas rytas kviečia švęsti Mišias, varpų garsas įsiskverbia pro miegamojo langus, skelbdamas poilsio ir šventės dieną. Kaip senais laikais statybininkams – varpas kviesdavo pietų duonai. Mūsų sekmadienio varpai kviečia pertraukai, leidžiančiai pažvelgti į gyvenimą, pasaulį ir žmones ir vėl, po šešių darbo dienų, kartu su Kūrėju džiaugtis matant, kad „tai gera“.
Bažnyčios varpai kalba apie Įsikūnijimą. Jie kviečia artimesniam kūno ir sielos susijungimui. Garsas, kuris pasiekia mano ausis, yra tas, kuris kviečia mano sielą. Tai daugiau nei skaitmenys mano laikrodyje, pranešimas telefone, tai dvasinė įpročio dalis. Bažnyčia gerai pažino žmogaus kūną, suteikdama jam garbingą vietą liturgijoje, leisdama jam dalyvauti garbinime kartu su siela: per smilkalų kvapą, nusilenkimus, klaupimąsi, giedojimą. Varpai paruošia tavo kūną kitokiai dvasinei būsenai. Jei esi katalikas, tai namų garsas, kviečiantis aukštesniam instinktui, aukščiausiam iš jų – garbinimui. Net jei esi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, Šv. Petro bazilikoje Romoje ar mažoje kaimo bažnyčioje, prie kurios augo tavo tėvai, varpų garsas yra kvietimas grįžti namo pas savo Tėvą.
Bažnyčios varpai aidėjo nuo tų laikų, kai žmonės pasaulį matė per užburtą prizmę, nepriimdami kūrinijos, gyvenimo ir savęs kaip savaime suprantamų dalykų, bet giliai įkvėpdami egzistencijos paslaptį ir džiaugdamiesi ja per grožį ir garbinimą. Garsus posakis mus įspėja neklausti, už ką varpas skamba, tačiau prieš jam paskambant už tave, daugybę kartų prieš tai jis kviečia gyventi vis pilniau, vis arčiau dieviškumo ir paslapties, kuri vyksta ant kalno tarp dangaus ir žemės, kiekvieną dieną tikrai šeštą valandą.
