Priimant Eucharistinę procesiją: Švęsti Kūno ir Kraujo iškilmę

ŠIANDIEN YRA TAS DIENA. Kūno ir kraujo išaukštinimas. Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujas iškilmė. Vienas gražiausių dalykų, kuriuos galima patirti šiame gyvenime, yra Eucharistinis procesija, kai Dievo tauta, vedama paties Kristaus, esančio Švenčiausiojoje Komunijoje, užplūsta gatves, kuriose tie, kurie patys nedrįsta prieiti prie Jėzaus, gali susitikti Jį, ateinantį jų aplankyti. Kur mes, netobulieji, vedami Tobuliausiojo, tobulai gero, tobulai mylinčio, tobulai teisingo, tobulai pasiaukojančio ir atleidžiančio, žengiame link Jo karalystės, nes „kur Jis eina, mes žinome kelią“, nes Jis pats yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Eucharistinis procesija yra ilgesys rojų ir vienybė su visais angelais ir šventaisiais, visais Kristaus kūno nariais – vakar, šiandien ir rytoj. Kokia palaima vaikščioti gatvėmis laisvai mūsų garbinime, nereikia slėptis, be persekiojimo, sekant Kristaus šlovės taką, apimant kiekvieną būties pluoštą. Šiandien mes esame tie, kurie neša Jo kūną savo kūnuose, seka Jo kūną savo kūnais, būdami šioje žemėje. O ką jau kalbėti apie tokį dieną kaip šiandien, kai visa kūrinija atrodo garbinanti Dievą visa savo jėga, o visas miestas skęsta saldžiame žydinčių bijūnų aromate. Žemė pilna Dievo šlovės, ir šiandien Kristus nusileidžia iš visų pasaulio tabernakulų ir būdamas mūsų tikėjimo šaltinis ir viršūnė, neša gyvą vandenį per visą kūriniją ir visus Savo vaikus, išsibarsčiusius po pasaulį. Nėra nieko panašaus į Jėzaus pažado išsipildymą būti su mumis visada, net iki pasaulio pabaigos, nuolankiai, gabalėlyje duonos ir lašelyje vyno, laukiančio kiekvieno, kuris gimė ir dar gims, kad gyvųjų vandenų srautas tęstųsi, kol pamatysime Šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus. Jis, Gyvoji Duona, lieka kiekvieną dieną visuose žemės tabernakuluose, laukdamas, kol kas nors ateis pavalgyti Jo, ir šiandien dėkojame už tą Kasdienę Duoną, kraujuojančią iš paties Dievo, Dievo, kuris „mylėjo mus žmogiška širdimi“.